džiazas ir ne kitaip

šlovė už pedalus

Jei ne Poezijos pavasaris, jei ne susitikimas su Kajoku ir Radzevičiūte, nebūčiau pasimačius su Saulium ir Ševčenkos gatvėj krykštaudama apsukus rato su puikiu jo „Vairu“. Ką ten rato – ratuko. Taip elgiasi tokie, kaip aš, kurie moka važiuoti, bet neturi dviračio. Važinėjimą traktuoja tik kaip pramogą, bet ne sportą (nes „širdis kalatojas“), apsuka ratą ir džiaugias labai jau pasivažinėję. Dar tokie, kaip aš, pašlovina juos visokius – tiek geriausius, tiek dvarniaškas. Kai neturi jokio, visi jie ne dviračiai, o Dviračiai.

Tad jei ne Poezijos pavasaris, jei ne susitikimas su Kajoku ir Radzevičiūte, ir jei ne S. „pas mane yra dar vienas, pasitvarkyk, gali naudotis, tai aišku“, jei ne A. žvitrioji technikos akis, Kaune jau šis nestovėtų. Dabar už padėką reikės važinėtis! Čia pirmasis mano dviratis.
Linkėjimams tinka kiečiausias eilėraštis, kuriame yra dviračio motyvas. Nes vis dar #poezijospavasaris, o ko ne.

Ana Auziņa
* * *

šlovė tau viešpatie už dviratį
šlovė tau viešpatie už obelų žiedus
šlovė tau viešpatie už haidegerį

daugiau nebūsiu kamputyje suslikas
šlovė tau viešpatie už raumenis

dabar aš esu klevų žiedadulkės
dabar aš esu oro tiltas
dabar aš esu aprūdiję bėgiai

šlovė tau viešpatie už o užobel
šlovė tau viešpatie už pedalus

ar turėsiu aš pienių
kai būsiu senikė
ar rankiosiu aš kvapnias nuobiras
ar byrės manimi suslikžiedžiai

šlovėtauviešpatieuždviratį
šlovėtauviešpatieužhaidegerį
šlovėtauviešpatieužobelpedalus

pražysta suslikai apibyra raumenys
pieniaobelys dviratnuobiros

aš visą laiką esu pedalai
aš visą laiką esu tiltas
aš visą laiką esu senikė

surūdijusios žiedadulkės haidegersuslikai
šlovėtauviešpatieužpėdalbėgius
užobelraumenisšlovėtauviešpatie
šlovėtauviešpatieuždviratžiedus

(iš latvių k. vertė Drungytė E.)

IMG_20170602_201047_490.jpg

Du neseni

A Bigger Splash (2016)

Patraukė kaip žymiojo La Piscine naujoji versija, nors iš tiesų – patikimas Luca Guadagnino. Visom prasmėm skoningas filmas apie gyvenimą, kuriam kartais labai reikia žodžių ir tiesos, o kartais – ne. Kur antikinis apie mirtį primenantis paveldas susilieja su gyvųjų judesiais, kur rimtį keičia dionisijos, kur gali įsiauti į kito batus ir dalytis ta pačia istorija. Kvapai, skoniai, faktūros ir gestai visa verčia meno kūriniu ir, nepaisant gan užsienietiško siužeto, alsuoja pasididžiavimu itališka kultūra.

AR-160519986.jpg

Nors “I am Love” (2009) buvo visiškai pribloškiantis (tie italai!), vis dėlto savo galios prideda The Rolling Stones ir po filmo mielai klausysis Emotional Rescue.

Dans Paris (2006)

Keliais žodžiais: vienos diena prieš Kalėdas, pas tėvą išsiskyrimo dramą išgyvena Paulis, o jo lengvabūdis brolis, kuris yra gražus ir tai žino, jį kviečia susitikti prie Kalėdinių vitrinų.

Pažiūrėjau po 10 metų ir manau mielą tą patį: filmas, kuris man įgyvendina tipinį europietišką / prancūzišką kiną. Melancholiški peizažai, sudėtingi žmonės, atviros ir slepiamos širdperšos, naratorius, būtinai žinantis apie kokias nors smulkmenas, pro visus langus besimatantis Eifelis, džiazo variacijos tolumoj. Bet visa tai norisi minėti gerąja prasme, nes paveiku kaip fone išliekantis kažkoks viltingas skaudulys. Prieš dešimt metų įstrigo frazė apie liūdesį, kuris įgimtas kaip akių spalva.

Kadaise Christophe Honoré buvo man įdomus režisierius, dabar nelabai. Iki šiol mėgstu ten skambėjusius Metric Handshakes ir Alexo Beaupaino muziką.

 

*

Gryno oro tarpsnis, kuris tuoj suputos.

Eidama į namus galvojau, kiek visokių mažų užsiėmimų manęs laukia, bet grįžau ir tiesiog leidau su žiūrėti į neapeinamą tirštą mėlynumą ir švelniai siūbuojantį žalsvėjimą.

Užsimerkus matysiu vien juos.

*

Skaityti Vaičiūnaitę:

Žydi laukinė slyva

Gėlių paviljonas užtemsta,
jau skveras šešėliuose,
tik žydi laukinė slyva
prie taksi sustojimo,
tik kryžgatviu skuba minia,
pasipylus iš įmonių,
tik plaka širdis,
nuo kaitros pernelyg įsišėlusi.

O virš telefonų, suoliukų,
virš blunkančio stendo
raudona pakibusi saulė –
gailėk to akimojo:
dar žydi laukinė slyva
prie taksi sustojimo,
dar debesys plaukia per širdį,
bet jos neužtemdo.

18193464_10212200824118845_3829748460947688258_o

*

Anądien vaikas pastojo kelią, sumanė reikalauti bilieto. Kaip būtų, jei nežaistume kartu ir nedėtume jam į delną įsivaizduojamo (paisytume taisyklių), o tiesiog sakytume tiesą – neturim. Verktų?

*

Gedimino prospekte maždaug penktokė, nešina didelio dydžio plastikiniu saldžios kavos puodeliu, džiugiai teiraujasi maždaug tokio pat amžiaus draugės:
– Ar tau patinka būti vyresne?

Negalėjome nenusijuokt tokie dideli, geriantys kavą iš vis mažesnių puodelių.

su

tai pergalė bet yra

Tai pergalė bet yra ir pralaimėjimas
tavo plaukuos mano rankų kvapas
visuose šaligatviuos mano žingsniai
ir kiekvienas burkuojantis medis
kiekvienas peilis kiekviena melodija kiekvienas
rytas kiekvienas telefonas automatas
bet yra ir pralaimėjimas

(Jonynas A. A.)

*

Na, būna tas jausmas, lyg viskas gerai, bet tuoj dužtų.
Geriau jis nesikartotų, tik įspėtų.

*

Ėjimas yra ir lengva bendrystės forma: su miestu, nes gali pasirinkti nežinomą kelią; su nepažįstamaisiais, kurių visada daugiau nei manai, įsirausus į kasdienybės kvadratūras ir apsistumdžius pečiais ten pat ir tuo pačiu laiku; su bendrakeleiviu, kurį kaskart myli, kai jis klausinėja okasčia?, o aš jam vis žiūrėkžiūrėk; su laiko suvokimu, lyg su juo galynėčiaus, pastebėdama, kad judu tai greičiau, tai lėčiau; su palydimaisiais garsais (prie Dariaus ir Girėno paminklo rytais gidai vis bara moksleivius, lietui lyjant futbolo manieže sirgaliai išraiškingi), bet labiausiai, kad viskas visada savaip sava, jei įžengi, jei leidi sau tai sužinoti.

knygoms „taip“

Nenusivaliau langų, truputį pasnikavau, nerašydama disertacijos. Per tą laiką skaičiau tiesiog sau ir, kaip bakalauro laikais, jaučiau trūkumą, jei nejutau knygos sunkio rankinėj. Ėjau pėsčiomis į Akropolį, kad galėčiau laukdama paskaityti. Skaičiau autobuse. Skaičiau tarp kino seansų ir, kaip įprasta, prieš miegą.

Knyga man yra vienas iš būdų suspėti pabūti su savim, save stabdyti, save jausti. Tačiau, nors skaitymas yra darbas ir gyvenimo būdas, malonumas skaityti be pieštuko, t. y. be atsakomybės, virsta maža privilegija. Apie prarastą skaitymo žavesį literatūros žmonės pakalba, kartais skundžiasi. Dar neskubėčiau būti tarp jų. Tikriausiai apskritai apie knygas nerašyčiau kritikos, jeigu dėl skaitomo teksto neskaudėtų (susirūpinimas yra irgi kritiškumo šaltinis). Labiau kaltinu ne tekstą, o save, jei su juo nerandu kontakto. Vienintelė problema – sunku išskirti mėgstamiausius. Man patinka, kai su gražiausiais santykis lieka maloniai neapibrėžtas, pagarbus. Ištyrus, pakapsčius meilė tekstams taip pat sukyla, kartais net labai dėl to, bet kartu, kai jie yra ir sąmoningo išnarstymo erdvėje, kažkas išblunka, buitėja.

Kas kita – laisvu metu susipažinti su tekstu, kurio iš pradžių nepriimi, o paskui noriai dalijiesi savu laiku. Patiri metamorfozę.

Ją suteikė Rastausko Trečias tomas. Atbaidė fikciniu pasakojimu apie Dereką ir poetą Griuvėsį, kurio pasažus autorius skaito ir viešumoje (man jie klausant irgi kol kas neatrodė simpatingi, visai kitaip vertinu jo poezijos skaitymus), taip pat kartais sutirtštintu kalbėjimu apie kokio nors plauko vulgaris. Tačiau tie kiti socialieji tekstai, besidalijantys į skirsnius ir susijungiantys į visumą, be galo prieraišūs. Ugdo pastabumą, estetikos pojūtį, įdomūs ne biografija, ne krinolinais, įsivaizduojamu žinojimu, o minties eiga ir mąstymo judesiais. Kad ir apie ką esė būtų, įtikina, kad kalba veikia visur ir ne kiekvienam pavyksta, tarkime aliteraciją sakinyje nepaversti primityviu ėjimu.

Jos nesuteikė Marčėno KasDienynas. Šis viešumai rašomas dienoraštis yra viena iš nebūtiniausių perskaityti knygų, nors vis tiek norėjosi iki galo. Jaučiu Marcinkevičišką susivokimą, kas esu šiai skaitančiųjų publikai, todėl užrašų žanras yra imituojamai privatus, nes jau paženklintas įsipareigojimo kalbėti ir sąmoningai (ne)teisinti su jais susijusius lūkesčius, erzinti ir gundyti. Kita vertus, tokio pobūdžio rašinėjimai būtų visai paveikūs perkelti į socialinius tinklus. Priešingai nei Trečiame tome, čia pabrėžiamų teksto rinkimo klaidų (kai žodyje suvesta netinkama raidė pasiūlo naujadarą arba kitą žodį) įsivaizduojamas fatalumas atrodo net nei šioks, nei toks. Atbaidantis nuo pasitikėjimo poetine jėga.

Abi knygos priminė, kad mūsų kultūrai stinga aiškiau matomų asmenybių, kurias atsimintum, lauktum jų kalbėjimo, atstovavimo. (Manding, tam tikra prasme panašaus laukiamo kalbėjimo populiarumu pasižymi Parulskis ir Kajokas, nors jiems turbūt jau nelengva užduoti bet kokį klausimą.) Kartu siūlė visai paveikius jų variantus. R. ir M. gali jį išpildyti, nors nedaug atvejų pamenu, kad mano neliteratūrinės aplinkos žmones domintų menininkai, o susibūrimai aplink juos nevirstų nykiai formalizuota valanda arba garbinimo maskaradu, įdomiu tik tiems patiems žiūrovams, kuriems kinta daugiausia tik dekoracijos. Jeigu jau eičiau į renginį, tai mieliau ne ten, kur vyksta autorių pagarbinimas ir tarnystė jų šlovei, o ten, kur sutiksi asmenybę, turinčią, ką pasakyti. Jei tenka būti, stengiuosi pirmojo varianto (dirbti tarnės garbintojos darbą, už kurį dažniausiai dar ir nemoka) išvengti, jeigu yra įmanoma – antrąjį dėmenį įvesti. Asmenybės kažkaip sugeba išlikti nepriklausomos nuo primetamų formalumų, pakimba virš jų. Kuo toliau, tuo labiau matau, kad daug jaunų autorių rūpinasi socialiniais tinklais ir knygų sklaida, bet neturi ką pasakyti ir nepajėgia jomis būti, nors kūrybinių ambicijų turi ir noriai visur dalyvauja.

Gal todėl smagu vis dėlto grįžti prie ištakų? Taip, taip, prie knygų.

Brno (II)

Per šias dvi savaites į Brno atėjo ruduo. Būtent tokiu metu man labiausiai patinka gamta. Ji atrodo skandinanti, minkšta, atvirukiška. Net miestai šiam požymiui paklūsta, medžiai išnyra lyg anksčiau nepastebėti. Brno atrodo kaip su švelnia apykakle, kurios nepradurs stogų smailės. Seni pastatai rudens saulėje primena įdegusius senukus turistus.

Mielai gaudau ir matytą panoramą, laukiu naujų judančio rudens taktų.

*

Rinkti atvirukus – savo bei fiksuotus kitų – nėra nieko blogo.

Brno daugybė antikviariatų, kuriuose galiu dairytis senų paveikslėlių. Ir kainos geros. Kai tai pasakiau, pardavėjas kilstelėjo antakį ir priėmė 1,5 euro už du. Kitoj galerijoj jaunas hipsteris viską neprašytas pakavo į tris maišelius. Vienas apsiūtas siuvimo mašina.

Susidaro įspūdis, kad knygos cirkuliuoja, bet niekur nedingsta ir niekam netrukdo: yra vietų, kuriose parduodami naujausi leidiniai, yra tokių, kur jos, pasiekusios šiokį tokį senumą, perduodamos į pigesnius knygynus, o vėliau – į antikvariatus. Į kai kuriuos Vojačekas moja su pagarba: čia priima poeziją, vyksta vakarai.

Visų tipų knygynuose yra žmonių.

*

Brno man vėl norisi skaityti.

Čekiškai mokiausi, vėlų penktadienio vakarą skaitydama čekų kultūrinius leidinius, iki vidurnakčio nepasibaigusiuose skaitymuose. Vojačekas rodo naujausius jo tekstus – gana pretenzingai ieškančius vizualinės formos. Jo žmona trumputėliais tekstais imituoja liaudies dainas.

Mieste daug literatūros – centre fontanai cituoja čekų moravų įžymybę Jan Skácel. Koncentriniais ratais ant žemės išsidėsčiusios pavienės eilutės. Priminė Šalčininkų rajone vienoje terasoje būrimą iš Cz. Miloszo tekstų, kai perskaitai pasitaikiusį tekstą ir ką nors prirašei ant sienų. Brno man labiausiai patiko eilutė apie dramblį, bet jos jau nepamenu.

*

Atradau tris gatves, kurios veda į tą patį tikslą, tačiau atrodo, kad jos jungia skirtingus pasaulius. Neramaus gyvenimo ir skubančių tramvajų, sovietmečio funkcionalizmo ir tykią iščiustytą kamerinę, lyg parodomąją. Pastarojoje vieną rytą suko filmą ir švilpčiojo įsiterpusiems nežinėliams. Tačiau Brno tinka senamadiškam kinui. Jis mano akivaizdoje, kaip ir ruduo, teikia papildomo pokyčio – apleistose vietoje išdygusių medinių turgelių, korimo scenų įrangos.

Jautiesi taip, lyg miestą sutiktum jo metamorfozės epochoje.

*

Brno skulptūriškas ir įvairus – nuo arklio, nučiustytu stotu, mocartėlių vaiko kūnu, iki prieigose stovinčių Atlantų kvailių išraiškomis, jie netgi turi savo atskirą terminą, nes užsiima nereikšminga pastatų prilaikymo funkcija. Kartu daug orių serų ir sinjorų, žvelgiančių pro sienų alebardas. Lyg miestas mažinai būtų suskirstęs savo herojus pagal reprezentacijų paskirtį.

Buvau aptikusi vietą, kuri man pasirodė tinkama skulptūrai. Pasirodo, prieš kurį laiką ten tikrai stovėjo mozaikinis gandras, bet jo likimas nežinomas.

*

Apie praeities ir šiandienos kultūrų skirtumus man pasakoja Almis Grybauskas. Tai lieka užrašoma spaudai (jau tuoj).

Apnikus buičiai, jis Brno adresus man nurodo lietuviškai (Susitikime Gorkio gatvėje), todėl iš dalies jaučiuosi pasiklydus, praėjusi skiriamuosius ženklus, o tik paskui supratusi, kad jie labai kasdieniški (Gorkeho).

Grybauskas neįkyriai tris kartus kartoja rádo se stalo (gerai, kad taip atsitiko). Tik vėliau supratau, kad tai – dar ir netiesioginė padėkos palydimoji fazė, tačiau ištariama be dekuju. Todėl man tik mielesnė, žinau – visai džiaugiasi, kad ateinu.

Iš pradžių jo balsas sklido iš kitos kambario pusės, paskui parsikraustė prie pat ir dar teiravosi: o kaip jums atrodo? Įdomu matyti, kaip žadinama atmintis. Išvykstant jau atrodo, kad tespėjo prasiskleisti.

*

– Negaliu patikėti, kad tapau tuo, kuo niekad nenorėjau būti: esu nepakenčiamas plepys, – sako nustebęs po to, kai peržiūrime interviu. O man patinka girdėti, kaip kategorišką tezę keičia žaismė ir įniksti į kito žmogaus humoro jausmą. Net ir pasibaigus pokalbiams, gatvėje, su aplinkiniais galima girdėti jo aktorišką toną: tarsi jis nuolat sutiktų seną draugą, buitinį daiktą apibrėžtų su džiaugsmu, nors tiesiog prašo budinčiojo rakto.

Per mano paskaitą iš menkiausio niuanso supranta, ką noriu pasakyti, ir atvirai reaguoja į galimas užuominas. Ragaudamas moravišką vyną mandagesne forma imituoja D. Lyncho Mulholland Drive degustacijos sceną (kai jo kolega atspėja, patenkintas šypsosi) ir atidžiai klausosi.

Pasirodo, Brno jam šauniausiai krenta šviesa.

*

Jei su čeku prasilenkdamas susiduri žvilgsniais, beveik visada išgirsi dobry den.

*

Ne, vis tik čekai nemoka virti sriubų ir glumina, kaip jie ant sąskaitų rašo tušinuku ir kaip greitai ir gerai atmintinai skaičiuoja.

*

Bendrabutyje jaučiuosi sena ir šalia veiksmo. Po mano langu auga elgė, kuri, legendos pasakoja, buvo naudojama vietoje laiptų į tą patį kambarį. Tačiau dabar studentai kiti, nors, mano akimis, tipiniai: bailūs berniūkščiai, besišildantys mamų įdėtą maistą ir, kad neapspigintų mikrobangų krosnelės bangos, stovi beveik virtuvės kampe. Merginos-katės, ryškiai dažytomis akimis, vienu ypu treninguotus kūnus užkeliančios ant virtuvinių suolų ir viską smarkiai dramatizuojančios.

Taip seniai to neteko matyti. Taip jau svetima visa tai atrodo.

Brno supratau, kad į daug ką reikėtų žiūrėti paprasčiau. Kad galiu taip daryti.

*

Likus dviems valandoms iki išvykimo gatvėje atsitiktinai sutikau lietuvę, vaikštančią su Brno buvusių studijų draugais. Anglų kalba klausia, gal mes pažįstamos? Argi? Bet tu lietuvė? Na, taip. Tai labas! Mes einame alaus, gal prisijungsi? Tai buvo be galo malonus susitikimas, paskutinės dienos bastymąsi įprasminęs pokalbiu, tarsi be distancijos, su galimybe pratęsti vėliau. Jau namie.

Taip tądien ir nenuėjau pamatyti Brno drakono, bet, matyt, nereikėjo.

Nėra čia jokių drakonų.

Brno

SAMSUNG CAMERA PICTURES

Jau seniai pripratau sutikti žmones ir neįsidėmėti jų vardų, neieškoti elektroninių kontaktų ir iš jų nieko nesitikėti. Būdama viena vos porai savaičių, bet pirmą kartą kitoje šalyje, apskritai jaučiuosi toli nuo bet kokių ilgalaikių pažinčių.

Hotel Družba man reiškia, kad beveik kas vakarą turėsiu po naują kambariokę. Jos ateis nakvynės geroje vietoje įsikūrusiame studentų bendrabutyje, o aš nutildysiu transkribuojamą interviu, nes Lietuvoje palikau ausines.

*

– Negi nepastebėjai, kiek daug jaunų karių, hipsterių ir vietnamiečių? – klausė sutikta slovakė. Ne iš pradžių. Brno gatvės man atrodo gana tuščios, bet saugios. Tokie gyvenamieji užutėkiai. Fotografuoju ir stebiuosi, kaip sunku vaizdą paslėpti nuo visur stovinčių automobilių, o kartu kadruose patenka tiek mažai žmonių. Tai pasakydama nustebinu ir šio miesto mylėtoją poetą Vojačeką. Jis man vizualizuoja, kaip prieš dešimtmetį gatvėse stumdė praeivius.

– Čia visada gali atsakyti “juk čia Brno”. Čia viską pasieksi per maždaug dešimt minučių, – sako man Vojačekas. Ir jis teisus. Tamsoje skrodžiame centrinį parką. Blausus apšvietimas apima tik jo dalį, bet tirpti tamsoje – savotiška, truputį neraminanti romantika.

Paskui einam į padūmavusią aludę, kurioje rūkoma, moteris talžo čekui antausius ir demonstratyviai palieka barą. Ant sienų kabo daug senų miesto vaizdų ir mano lydėtojas, rodos, viską, viską apie juos žino.

*

– Ar žinai, ką reiškia větrné mlýny? – dar vienas klausimas, tik šįkart iš sutiktos vietinės, o aš, žinoma, purtau galvą.
– Tai vėjo malūnai, prieš kuriuos kovojo Don Kichotas.

Atvykus tokia buvo pirma čekų kalbos pamoka. Paskui paaiškėjo, kad ją man mielai davė atsitiktinai prie svetimo universiteto biurokratų durų sutikta paní skandinavų literatūros docentka. Išeidama radau jos paliktą laiškelį litevcai. Nurodė, kur gražiausios miesto špagos ir užkariavimai. Tik va – dvi savaitės Brno yra nieko, – rašo. – Bet jei turėsit laiko, išgerčiau drauge kavos.
Galvoju, kad čekai malonūs žmonės.

Tačiau į čekų kalbą dar Lietuvoje mane pirmasis įvedė Brno apsistojęs poetas Almis Grybauskas. Laiške sveikinosi neformaliuoju ahoj, o paskui, mums kalbantis, vis netikėtai man pasako kokią skambią idiomą. Visada vaizdingai, tarsi baigdamas prozos pastraipą. Pagyvėjęs paklausia: ką reiškia? Trūkčioju pečiais. Brno aš daugiau klausausi, įrašinėju jo prisiminimus, bet ne apie V. Havelą, su kuriuo jam irgi teko bendrauti, o apie jį patį, jo vilnietišką trikampį – Kondrotas-Gavelis-Kunčinas. Apie jo Žarėnų laikus ir knygų pasaulius. Poeziją.

– Jeigu nieko nesupranti, visada sakyk dėkui. Jie supras, – mirkteli ir man vos neužsako žarnokų sriubos, kurios už nieką pasauly nenorėčiau.

Visada manau, kad kita kalba reikia mokėti pasisveikinti, padėkoti ir bent jau mokėti atsiprašyti.

*

Literatūra iš Čekijos į Lietuvą atėjo per Grybauską. Turbūt beveik viskas, ką čekiško esame skaitę. Brno jau mačiau vietas, kuriose augo Bohumilas Hrabalas, sako, kad Brno ir kažkur buvo ir čekų nemėgstamo Kunderos miestas. Aptikau ir Bukovskio vardo cukarną, kurioje, kad nebūtų taip keista, prie pyragėlių galima gauti alaus.

Šiame mieste Vojačekas vaikšto, vilkėdamas marškinėlius su savo teksto metafora apie suskulptūrėjusią akimirką.

Čia net prevencija prieš savižudybes prie atodangos turi literatūrinius sprendimus: yra veidrodis ir sukryžiuoti sakiniai. Vienur padėsi kablelį – žirgą prarasi, kitur – gal gyvensi.

*

Brno vaikštau tiesiog daug kur, kur akys veda. Bet miestas staiga įsižemino tik tada, kai pamačiau kalnus. Iki tol jis man buvo kažkokie simboliniai ženklai, apleista mitologija ir tik vienas pagrindinis maršrutas – kaip rasti namus. Kaip apeiti tai, kas yra aplink juos.

Nevažinėju tramvajais ir autobusais, nes eiti įdomiau. Traukinių ir tramvajų reikia klausytis iš tolo (industriniame peizaže jie – kaip paukščiai). Pėsčiomis sugebu atsidurti ties svarbiais miesto taškais, bet stebuklingai į juos nepatekti.
Juk čia Brno, – kaip sakė V.

*

Apskritai Brno man labai primena Kauną. Trumpai veikė ir tokio vardo kavinė.

Čia taip pat yra laiptų, kuriais pakilęs ganaisi po ramius staiga tik dviaukščius vilaičių kvartalus. Jie visi supa miestą, palikdami tramvajų gaudimą lyg kitoje valstybėje. Gali atsekti darbininkiškuosius namelius ir tuos, arčiau centro, labiau parodomuosius, besižvalgančius į įspūdingesnę panoramą ir kartu nubrėžiančius landšaftą. Tai ir Kaune man kuria miesto jaukumą.

Atpažįstu bauhauzą ir tarpukario modernizmą, kuriuo čia taip pat didžiuojasi. Eidama pro jį jaučiuosi truputį namie ir jaučiu širdperšą, kad čia esantys papraščiausi metaliniai batų purvo gramžtukai prie durų – kasdienybė, o  mums tik muziejinė retenybė, klausimas, į kurį daugelis ekskursantų neturi atsakymo, nepažįsta. Brno man atrodo nesutrikdytos, neišgriautos miesto kultūros pavyzdžiu.

Nesistebiu, kas viena mano kolegė man visada sakydavo, kad myli ne sostines, o laikinąsias, antruosius miestus. Čia visai kitaip nei Prahoje. Suprantu, kodėl.

*

Masaryko universitete baltistų (gal būsimų lituanistų) įstoja daugiau nei Lietuvoje, bet jie turbūt labiau pažįsta Maironį nei Rastauską.

Šios įstaigos sistemoje išgyvenu paradoksą – niekas man neduotų tiek metų, kiek jų turiu. Po poros dienų skaitysiu paskaitą ir tikiuosi, kad budėtojas man norės duoti raktą.

Truputį bijau ir truputį džiaugiuosi.

*

Įprastai nerašau tokių įrašų, bet šįryt labai sukrėtė.

 

Užimti žmonės moka neskubėti. Jų gebėjimas adekvačiai, dėmesingai išbūti visose situacijose, būti lėtai – brandžios stojikos ženklas.

Prof. Leonidas Donskis buvo žmogus, kuris mano akyse visada atstovavo Universiteto idėjai. Ne ta marketingine prasme ar ne tekstais žiniasklaidoje. Profesoriaus buvimas nuolat susisiedavo su įvairiais mano studijų etapais. Jau per pirmąją rugsėjo 1-ąją prie fortepiono žaliūkams grojo „The Beatles“ dainas, labai naiviai pagalvojau, kaip tai neįtikėtina: kalbėti, o paskui pakeisti formatą. Buvo girdimas nuolat – atvirose paskaitose, Santaroje. Stabilus jų dalyvis. O šį pavasarį gana netikėtai (esame iš skirtingų sričių) tapo dėmesingas kolega, stebėjęs ir lydėjęs mano dėstymo debiutą.

Kai pirmą paskaitą paklausė, ar galįs pasilikti mano seminare, skirtame lietuvių poezijai, truputį sutrikau, nes nesitikėjau. Niekas mano aplinkoje taip nesielgia, bent nebuvau to mačiusi. Ir keista: visą laiką nejutau jokios įtampos, tik gerą energiją, kurią išsinešiau į žiemišką šviesą. Taip buvo visada: profesorius lygiai su studentais iš anksto ruošdavosi seminarams, po savo paskaitos, kurioje demonstravo įvairių kalbų ir laikų tekstų bei kino išmanymą, pasilikdavo diskutuoti su drauge, visada palaikydavo bei reaguodavo į visus sprendimus. Turbūt nereikia sakyti, kaip daug akademinei kultūrai ar pradedančiam dėstytojui tai duoda. Buvo atidus, atviras ir kantrus. Leido jaustis savarankiška. Niekada nenuvertino šalia esančiojo, nesvarbu, kokios jis padėties, amžiaus ar lyties (su tuo tenka susidurti nuolat). Gražiausia, ką girdėjau: „ačiū už galimybę sugrįžti prie metaforos.“ Daugiau ir nereikėjo, kad nebekiltų klausimas, ar tai prasminga.

Kartais galvoju, už ką gaunamos tokios dovanos: sutikti įspūdingus žmones, klausytis jų patarimų ir pamatyti, kai jie būna tylūs, paprasti? Nežinau, bet džiaugiuosi, kad galėjau laiku padėkoti.

– Jūs dar turite laiko: dar rasit, kaip viską išspręsti, tai nuostabiausias laikas, – kalbėjo apie doktorantūrą.
– Juk nėra kur skubėti, – sakiau, kai neseniai priminė, jog laiko namuose mano skolintą knygą.

nejau

Prasimerkiu – pro langą nutolęs daugiaaukštis gaišuoja rūke. Užsimerkiu, bet tai jau neatšaukiama. Ruduo įsikrausto į tęsiamą sapną.

Rodos, būtų mieste penktadienis ir net pirmadienis it pasipuošęs smagus pirmakursis, bet ne. Mane šiom dienom puošia tik netvarumas – visą dieną atvirom akim, tarsi sapnuodama. Jose kaip prikratyta kokių smiltelių. Neapversi akių, kad subėgtų į kitą talpyklą.

Einu per Žaliakalnį, per alėją, lyg judėjimas prabudintų. Atrodo, turi būti kažkoks pabaigos jausmas (kantriai atsėdėto laiko, pasakytų kalbų, pietų, prieitų namų durų), bet yra tik sapnavimas, nuolatinis sūpavimas. Garsai ir kvapai plaukia pro šalį, besimaišydami, užtvindydami pusę tuščios gatvės ir pasivys mintyse geras eilėraštis iš kuprinėj esančios ataskaitos:

aš už brūkšnio
už plauko linijos
už horizontalios įtampos
toli aš
galva įsimigęs į laiką
trupantį kaip duona
paukščių medžiotojo rankose
bet paukštis tai aš
aš leidžiu save
nuskristi
už pempės lizdo dimensijos
ir pakeliu šautuvą
balandžių mylėtojo rankomis
ir iššaunu
toli toli
į save

(Patackas G.)

Leisiu jam būti čia ir šiom dienom kalbėti už mane, kol visa tai praeis. Tikiuosi, tai netruks iki vėsių dienų, kai iš šalto oro peržengus slenkstį pasidaro šilta ir norisi kokio vyno. Kai temperatūrų pokyčiai tampa tokie įprasti, kad nepatiri nepatogumo, šildydama pėdas prieš miegą, nes kitaip neužmigsi, o tik galėsi stebėti, kaip tirštėja rudens rūkas. Kai neklausi savęs, ne kaip šiandien jautiesi, o ar.

Kai ne pati dalyvauji sapne.